„Vieversys“ pelėdų paieškose

Vasario 9-oji – išvykos į Biržų girą diena. „Vieversys“ šią dieną pasirinko vykti į Biržų girią, ieškoti pelėdų. Spėję išsimiegoti 10 valandą susėdome į autobusiuką ir išvykome Biržų girios link. Šeštadienis žadėjo apsiniaukusį, bet nešaltą, be kritulių orą. Važiuodami atidžiai apžiūrime laukus, matėme kur ne kur besiganančių stirnų būrelius, praskrendančius pavienius kranklius, ant laidų tupinčius peliautojus – paprastuosius suopius. Atvykstame į girios vidurį. Čia mūsų kelionė prasitęs pėsčiomis. Tik sustojus vadovas parodo vilko pėdsaką, paaiškina, kaip jį atpažinti ir atskirti nuo šuns. Vilkas, pasirodo, ne tik paliko pėdsakus, bet ir pažymėjo teritoriją – čia jo valdos. Mūsų maršrutas eina kartu su vilko paliktais pėdsakais, tad kartu ir žingsniuojame į priekį. Kur ne kur prabėgta kiaunės ar voveraitės, o kai kur netgi zuikio ar stirnaitės prašuoliuota. Randame dar vienus įdomius pėdsakus, spėliojame: gal tai lapė ar vilkas… Į diskusiją įsijungia vadovas ir paaiškina, kad tai dar vieno stambaus girios plėšrūno – lūšies pėdsakas.
Smagu sekti pėdsakus, bet kyla noras kažką nuveikti su sniegu, nes jis, pasirodo, minkštas ir lipnus. Visiems vos ne vienu metu kyla mintis giroje palikti sargą – sniego senį, tegul jis saugo girią ir jos žvėris iki pavasario, kol ištirps. Bendru darbu įvykdę sumanymą tęsiame kelionę, nes mūsų dar laukia sniego kelias iki autobuso. Pakeliui dar vis randame naujų nematytų pėdsakų, kuriuos paliko miško gyventojai. Vadovas pasakoja, kur prabėgta laputės, o kur vaikštinėta ir šalelės laužtos vienišo elnio. Radome ir vienišo šerniuko pėdutes bei tingaus barsuko brydę – jis gi pasivaikščios, apsivers ant kito šono ir dar pamiegos iki pavasario.
Staiga vadovas sustabdo mus ir rodo už kelių metrų nuo kelio, po medžiu, gulinčią stirnaitę. Iškart suprantame, kad ji nesveikuoja, būtų jau seniai nuo mūsų pasprukusi. Ji, aišku, neatlaiko mūsų dėmesio ir sprunka. Ji šlubčioja, miške slidu ir turbūt pasitempė koją. Čia ne mūsų, o vilko ar lūšies darbas. Tikimės, kad ji pasveiks.
Visi išalkę, tad važiuojame į poilsinę, kur galima susikurti laužą, išsikepti dešrelių ir skaniai papietauti. Pakeliui sutinkame briedį. Jis greit pasislepia medžių tankmėje, nežino, kad mes tik norim juo pasigrožėti. Tad susitikimas labai trumpas, bet smagus. Poilsinėje pasišildžius prie laužo ir papietavus atsiranda jėgų žaidimams. Pažaidžiame miško slėpynių ir išskubame namo. Pakeliui bandome rasti pelėdų – jos dažnai tupi kirtavietėse ir laukia pelių. Deja, nors ir žinome, kur jų ieškoti, nerandame. Pelėdoms šiuo metu rūpi, kaip susirasti sau porą ir jaukiame lizde susilaukti palikuonių. Mes dar atvyksime jų ieškoti ir tikrai rasime.

Būrelio vadovas E. Duderis